1986 m. pakeitė daug gyvenimų ir likimų. Černobilio tragedija privertė žmones, tarp jų ir mane, susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą. Tarnavau beveik pusę metų nuo pačių pradžių iki tol, kai pabaigė dėti sarkofagą ant reaktoriaus. Grįžęs namo supratau, kad ankstesnis linksmas gyvenimas liko praeityje. Gydytojai pranešė, kad mus visus reikia rimtai gydyti. Gėriau vaistus, bet man darėsi vis blogiau, tada sutikau gydytoją iš Linezero ligoninės. Patyrusi gydytoja man pasakė: „Vaikeli, negerk tų vaistų - jie tave pribaigs“. Į klausimą, ką tada daryti, ji atsakė: „Ieškok pats!“.

Po ilgų paieškų, viena močiutė patarė vartoti paniabudes. O kas tai?

     Paprastoji poniabudė – pasaulyje greičiausiai augantis grybas, įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Kartais miške stebint grybo augimo tempą galima pastebėti, kad akimirksniu grybą aplimpa įvairiaspalviai vabzdžiai ir kitos skraidančios musės, mintantys grybo taukais (drebučiais). Paskui vabzdžiai išskrendą arba nuropoja – taigi grybas kažkam reikalingas. Nuo to laiko aš pažinau šį grybą, kuris saugo mano gyvenimą, aš jį vadinu auksiniu grybu. Jau daugiau kaip 25 metus aš padedu žmonėms susigrąžinti sveikatą. Įsteigiau savo įmonę. Pradėjau gaminti šių grybų sultis ir ekstraktus. Suderinau gydomąsias grybo savybes, šaltinio vandenį, poilsio kompleksą ir pradėjau mėginti padėti žmonėms. Daugelis iš jų pasveiko. Įsteigęs įmonę mėginau visiems papasakoti, kaip grybą naudoti – ne tik sergant, bet ir profilaktikai. Mano patirtis rodo, kad visi vartojantys paniabudes, neserga vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis.

       Po Černobilio tragedijos susliaukiau dviejų dukrų. Jos taip pat vartoja poniabudžių sultis ir puikiai jaučiasi. Įmonė gamina grynas poniabudžių sultis be spirito. Jei kaip konservantas naudojamas spiritas, sultys netenka gydomųjų savybių – jis sunaikina organizmui reikalingus fermentus.

        patirties pastebėjau, kad poniabudės padeda ir gydo ne tik vėžį, bet ir virškinamojo trakto ligas, skrandžio opą, bakteriozę, gastritą, išvaržas, podagrą ir tokias moteriškas ligas kaip mastopatiją ir miomą. Poniabudės - pirmoji priemonė nuo kaulų deformacijos, puikiai gerina potenciją – senieji romėnai vartojo šį grybą potencijai gerinti. Poniabudžių sultys skystina kraują, mažina spaudimą, stiprina imuninę sistemą. Be spirito vartojamos poniabudės gydo kasos ligas. Jas galima vartoti ir po operacijų. Bendradarbiaujant su gydytojais, daugeliui žmonių pavyko išgelbėti savo gyvybes ir toliau gyventi visavertį gyvenimą.

     Noriu visiems pasakyti, kad mūsų žemė labai turtinga, bet mes nenorime ir nežinome, kaip teisingai pasinaudoti šiais turtais.

    Patekus į beviltišką situaciją, nereikia pulti į neviltį ir atsisveikinti su artimaisiais – vartokite paniabudes, nes jos – gyvybės šaltinis.

Valerijus Chišovas (Valērijs Hišovs), RAB „Lielauces kliņģeris“ savininkas.

Paprastoji poniabudė (žemės taukai) – grybas stebukladarys.


  • Kam rudaplaukis vokietis beria miltelius arba kodėl serga žmonės.

    Baltijos šalyse, ir tai nėra paslaptis, daugelis žmonių serga įvairių formų vėžiu. Per metus Latvijoje suserga 15 000 žmonių, o Lietuvoje dar daugiau, nes ji yra tankiau apgyvendinta. Jau gerą pusmetį medikai puikiai žino, kad gydant heleko bakteriją stipriais antibiotikais, vietoje sunaikintų bakterijų pradeda vystytis vėžinės ląstelės. Antibiotikų yra visusr – dešroje, mėsoje, jautienos. Vištienos, kieulienos produkcijoje. Verslininkai, bijodami epidemijos, jau fermose nuo mažens skiepija gyvulius augimo hormonais ir kitais preparatais, kurie kienkia žmonių sveikatai. Ligų suskėlėjai pripranta prie antibiotikų, pradeda mutuoti ir tada išgydyti žmogų yra labai sunku.


     Tarybiniais laikais dirbau valstybinėje kepykloje konditeriu – brigadininku. Kapėme įvairių rūšių duoną, asortimentas buvo labai platus. Duoną kepėme naudojant mieles, rūgštaus pieno bakterijas, nes dirbome pagal Gostą. Plikėme, darėme raugą, kepėme tik pagal receptūras, kurias tyrė ir rengė valstybinė maisto laboratorija. Duona buvo ne tik skani, bet ir sveika. Praėjus 24 valandoms iš parduotuvių lentynų, jei nebuvo išparduota, duona priverstinai buvo grąžinama perdirbimui į kepyklą, iš jos buvo daroma minkšta masė iš kurios buvo kepama forminė duona (plytinė), kuria tetulės šerdavo savo gyvulius – karves, avis ir vištas. Pienas buvo skanus, sveikas, mėsa buvo skani ir sveika.

     1991 metais, Atgimimo laikais, vieną grąžią dieną pas mus į kepyklą iš Vokietijos atvyko duonos kepimo technologas, kuris ėmė mus mokyti kaip pigiau ir greičiau, kad nebūtų sunaudojama daug elektros energijos, gauti gatavą produktą. Susinko visus senus meistrus, kurie gyveno Aucėje ie jau buvo pensijoje, kad parodytų stebuklą – miltelius, su kuriais galima iškepti minkštą ir iškilią duoną, su ilgu galiojimo terminu. Rudaplaukis vokietis įmetė į katilą pasvertus miltelius – brandintojus, kurie buvo supakuoti maišuose po 25 kg ir užminkė tešlą. Po pusantros valandos viskas buvo paruošta, dar po 45 minučių ištraukė iš krosnies kepalą. Mums, kad pagamintume saldžiarūgštę duoną, reikėjo plikyti ją 48 valandas, laikantis drėgmės ir temperatūros režimų.


        Nuo tos dienos aš sužinojau, kas yra savikaina ir kaip pigiau pagaminti produktą. Duona kepama greitais, bet ji nėra natūrali. Brandinančios medžiagos padaro duoną porėtą, ji sugeria drėgmę ir produkcija tampa 2 kartus sunkesnė, taigi, mes perkame vandenį. Pagal gostą daugiau nebekepa, tie milteliai yra labai rūgštūs ir kenksmingi, pažeidžia visą skrandį. Visi mes susergame per skrandį ir su tuo nieko negalima padaryti. Vynuogės apipurškiamos, obuoliuose nėra kirmėlaičių, vandenį geriame su kancerogenais ir sunkiaisiais metalais, kurie sukelia vėžį, valgome traškučius, čiulpiame čiupa-čiupsą, į kurio sudėtį įeina želatina, valgome saldumynus ir šokoladą su palmių aliejumi, kuris tirpsta tik esant 42 laipsnių temperatūrai ir po viso to stebimės, kodėl mes sergame.

     Pagal MK taisykles, gamintojas pats atsako už galutinę produkciją – už jos kokybę, skonį ir galiojimo laiką, bet tak, kad išsilaikyti rinkoje yra gaminamas pigesnis variantas, nes liaudis yra neturtinga ir neinformuota. Šis pasakojimas paprasta kalba buvo užrašytas ne tik tam, kad prisimintume istoriją. Protongas žmogus gali pastebėti ir palyginti, kad mūsų sveikatos problemos prasidėjo kartu su šiuolaikinėmis technologijomis, gražiais pavadinimais ir pakuotėmis..

Kad nesusirgtume, reikia būti labai dėmesingiems renkantis maisto produktus.

Atliekant profilaktiką, naudojant paprastąją poniabudę (žemės taukus), padėsite savo organizmui, nes gydytis yra labai sunku ir brangu, bei užima daug laiko. Vykite į gamtą, auginkite savo produktus ir tada gali būti, kad jūsų neištiks nelaimė. Gal jūs nebūsite tų 15 000 žmonių sąraše. Linkiu jums laimės ir sveikatos.

UAB „Lielauces Kliņģeris” savininkas

Kad nesusirgtume, reikia būti labai dėmesingiems renkantis maisto produktus.


  • KODĖL DAKTARAS ZATLERIS NEDAVĖ TABLETĖS?

Ar galima pajusti radiaciją?

Ar Černobylis turėjo įtakos Baltijai? Ir ar tai susiję su vėžiu?

Arba kodėl daktaras Zatleris nedavė tabletės?

„Na ką? – pasakė praporščikas iš karinio komisariato. – Už tai, kad pabėgai nuo mūsų pirmą kartą, dabar į patį pragarą ir be keitimo, o pamėginsi pasprukti antrą kartą, pasodinsim tave ir tavo gydytoją kartu su jo ligos lapeliu“.


Taip aš ir dar keli bėgliai, panašūs į mane, atsidūrėme karo lėktuve, kuris specialiu reisu skrido į Ukrainą, į mums nežinomą karinį aerodromą. Skridome neilgai, ar taip man pasirodė, bet pakeliui iš pilotų gavome perspėjimą: „Triukšmausite – užšaldysime!“.

Kai nutūpėme ant žemės ir išėjome ant nusileidimo juostos, nuo staigaus kontrasto aš pasijutau siaubingai – suspaudė smilkinius, labai suskaudo galvą, pradėjo smarkiai bėgti seilės su geležies prieskoniu. Panorau prisėsti, taip ir pasielgiau. Priėjo kariškiai ir griežtai įsakė visiems stotis, girdi, nėra ko gulinėti, aplinkui radiacija. Taip aš supratau, kad būdamas 25 įkliuvau ne juokais ir kad radiaciją galima jausti.


Neaprašinėsiu savo karinės tarnybos smulkmenų, tik trumpai pasakysiu, kad mums, latviams, teko ką patirti. Per antrą tarnybos mėnesį jau trys pasikorė, beje, vienas iš jų medikas, tebūnie lengva jiems žemelė. O išvežtų į įvairias ligonines net ir nesuskaičiuosi.

Žmones keitė sparčiai, man esant pasikeitė trys pulko vadai, daugiausia po dviejų tarnybos mėnesių.


Nuostabius gamtos reiškinius teko išvysti Ukrainoje, nes aš buvau vairuotojas, važinėjau visur ir dažnai. Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad radiacijos buvo ir Latvijoje, nes atvažiavęs namo iš mamos sužinojau, kad bulvės užaugo tokios didelės ir gražios, ir javai labai geri. Tokią situaciją aš stebėjau ir Černobylyje – tik kelis kartus didesne, ir medžių labai buvo jau ne dideli, o milžiniški. Grybai kaip pasakoje – dideli, labai daug ir be jokių kirminų.

Beje, buvo kareivių, (neišsilavinusių), kurie tuos grybus ten kepė ir valgė.

Kadangi reaktorius „spjaudėsi“ gana dažnai, o vėjai pūtė ne vien į Kijevo pusę, teko šios bjaurasties ir visai Europai, bet Baltijos šalims daugiausia. Tik tegul nešneka, kad vėžys arba mutacija – ne viso to padarinys. Todėl, gerieji žmonės, vartokite radionuklidus pašalinančias arbatas, uogas, šiuo atveju spanguoles, taip pat grybą poniabudę.

P.S. Tarnybos pabaigoje pasijutau visai blogai ir užėjau į medicinos bataljoną (taip susipažinau su būsimu Latvijos presidentu). Aukštai, stipriai sudėtas, į mano prašymą: „Padėkite, stiprus kosulys” daktaras net neatsisuko į mane. „Tablečių nuo radiacijos tau duoti negaliu, tu ne karininkas, o tik seržantas. Namo išsiųsti – nėra pamainos ir įgaliojimų. Viena, ką galiu patarti – kai kosėji, neryk, o išspjauk. Štai kai nustosi kosėti, tai jau bus galas. O taip organizmas dar priešinasi“.

Taip išėjo, kad grįžęs namo aš gydžiausi poniabude ir nustojau kosėti, Daktaras Zatleris po daug metų susirgo. Nesileisiu į smulkmenas, kad nepažeisčiau asmens teisių apsaugos įstatymo.

Bet kartu pasakysiu, kad šiuo atveju tą negalavimą galima veiksmingai gydyti natūraliomis sultimis be konservantų, darant klizmą, ir kartu aktyviai trintis poniabudės ekstraktu.


Na, štai ir viskas. Rinkite poniabudes, vartokite jas žalias, gaminkite iš jų liaudiškas priemones, trinkitės jomis, vartokite profilaktikai ir nesirkite.


P.S. Svarbiausia – rinkdami poniabudes nesupainiokite jų su blyškiąja musmire. Artėjant rudeniui, dygstantis šis grybas išoriškai panašus į poniabudę, jis tik neturi riebalų (drebučių) ir turi nemalonų, specifišką kvapą. Būkite atidūs!



Patikėk ir gyvenk sveikas!




Krepšelis

Krepšelis tuščias.